03/08/2018

Fotografijų paroda „Mano geriausias kadras”. Lietuva

 

Šeštus metus Kovo 8-ąją VCUP 5 aukšte atidaroma garsių Lietuvos moterų fotografijų paroda „Mano geriausias kadras”. Lietuvos nepriklausomybės šimtmečio proga fotoparodos tema – LIETUVA.

Kas yra Lietuva parodos dalyvėms? Koks šalies kampelis ar akimirka yra gražiausia ir brangiausia? Lietuvos šimtmečio proga – spalvinga nuotraukų mozaika!

Atidaryme Kovo 8-osios proga čia kaip visada žydės gėlės, skleisis šypsenos ir gera nuotaika, kurią padėsite sukurti renginio svečiai ir muzikos grupė „Last Coin”!

Paroda veiks iki birželio 8 dienos.

 

Prekybos centras VCUP_Fotografijos paroda_ 2018_Lietuva_t

01/ Jūratė REKEVIČIŪTĖ

 Paminklas Lietuvos žmogui

Raseiniai, meno festivalis „Urban Art”, 2015 m.

Mano objekto (o skulptūra jį pavadinti būtų per drąsu) pavadinimo idėja priklauso Maironiui: ,,Kaip tie mainos laikai! O dabar? Nebe taip?!” Šis kūrinys, viešint Raseinių meno festivalyje, gimė labai spontaniškai – jį sukūriau kaip atminimą žmogui, kuris dirbo žemę ir žiūrėjo į žvaigždes…. Žinoma, man norėjosi auksinio kastuvo, auksinio grėblio ir dalgio, bet vietoj jo teko panaudoti kauptuką, bijojau, kad kas netyčia nesusižalotų dalgiu… Beje, objektui sukurti panaudoti tikri daiktai, kurių ieškojau ūkinių prekių krautuvėje ir neradau, nes šiuolaikiniai kastuvai ir grėbliai kažkokie „modifikuoti” – pernelyg modernūs, kad būtų įamžinti. Senovinius įrankius man maloniai paskolino vienas Padubysio kaimo gyventojas… Šis mano kūrinys, kurį vadinu „objektas” – yra lyg eskizas būsimam auksiniam paminklui Lietuvos žmogui.

01_JURATE_REKEVICIUTE-1

02/ Meda NORBUTAITĖ

 Šimtametis

Vilnius, 2018

Varstotas. Šimto metų istorijos saugotojas. Tai alsėdiškių šeimos reliktas, gimęs lydimas tvirtos staliaus rankos, kaupęs emocijas, džiaugsmus ir nerimus, girdėjęs pašnekesius, dainų niūniavimus, kantriai kentęs plaktuko, kalto smūgius, pjūklo „glostytas”… ir taip iš kartos į kartą.

Pažįstu šeimą, kuriai priklauso šis jaukus, nuo laiko „raukšlėtas” baldas. Žmonės, naudoję varstotą, nepaprasti Lietuvos miestelio gyventojai. Jie kūrėjai. Kūrę ir kuriantys mūsų šalį. Stovėdami prie darbastalio, jie gamino buities reikmenis, galvodami apie patogesnį, gražesnį, šviesesnį gyvenimą. Džiaugsmo ir liūdesio momentais grojo kornetu. Patys neturėję galimybės mokslams, siekė šviesti savo vaikus, jų namuose mačiau galybę knygų….

02 SIMTAMETIS

03/ Edita GAVELIENĖ

Kaminkretys, arba Klaipėdos paslaptis

Klaipėda, 2017 m.

Klaipėda – kitas Lietuvos miestas, kuriame galėčiau kurti savo gyvenimą. Pamačiusi kaminkretį saulės halo apsupty, supranti, kad viskas bus gerai!

03 EDITA_GAVELIENE_IMG_4609

04/ Jolanta SADAUSKIENĖ

 Gulf road

Kuveitas, 2018 m. vasaris

Vasario 25-ąją Kuveitas ruošėsi pažymėti savo Nacionalinę dieną, o man širdy svarbiau buvo Vasario 16-oji ir Lietuvos valstybės šimtmetis. Tad Lietuva, netyčia sutikta kitoje geografinėje platumoje, atrodė dar patrauklesnė – su mumis šventė visas pasaulis!

04 JOLANTA SADAUSKIENE-02

05/ Nora LAPINSKIENĖ

Šaukiu aš Lietuvą!

Rokiškio r., Gudonių k., 2016 m. vasara

Nuotraukoje – mano sūnus prosenelių Gudonių žemėje, esančioje Gudonių kaime. Kadaise šioje vietoje buvo jų namai, kiemas, sodas, rožynai, apie kuriuos taip gražiai pasakodavo prosenelė. Dabar plyti bekraštis grikių laukas, kurio kvapas svaigina ne mažiau nei prosenelės prisiminimai…

05_NORA LAPINSKIENE

05/ Violeta BAUBLIENĖ

 Kita istorija

Šventoji,  2017 m. rugpjūtis

Šventojoje yra uostas, kadaise buvęs vartais į jūrą. Uoste yra medinis molas. Senas, griūvantis ir nuolatos plaunamas bangų. Pro uosto vartus ir molą kadaise į jūrą išplaukdavo žvejai. Tada Šventojoje virė kitas gyvenimas. Tai buvo kita istorija.

06 VIOLETA BAUBLIENE

07/  Lilija VALATKIENĖ

 Struktūrinė formulė. LIETUVA

Vilnius, 2017 m.

Yra nedaug žodžių, kurie turi vieną nekintančią reikšmę. Užantspaudavę juo kokį daiktą, paverčiame jį neatskiriama konkretaus objekto dalimi lyg įsodindami dalelę sielos. Tad nugriovę „Lietuvą“ nuo Vilniaus žemės, negrįžtamai atėmėme dalį šio žodžio visumos reikšmės plačiąja prasme. Užgavome patys save, naiviai manydami, kad reinkarnuosime jį kitame kūne, nors aiškiai suvokėme, kad jis nebesivadins „Lietuva“.  Simboliška, juk Lietuva nyksta iš tiesų. Ir ar ne patys ją naikiname?

Lietuvą perteikiau molekulės struktūra. Molekulė, būdama mažiausia medžiagos dalelė, tarsi užsimena apie Lietuvos teritorinį ir populiacinį dydį – kartu, būdama sudaryta iš atomų, savyje talpina ir įvairius šalies aspektus, jungia juos idėjiniais ryšiais. Aš neteikiu informacijos, tik reflektuoju tą laikinumo ryšį.

07_LILIJA_VALATKIENE_Struktūrinė formule LIETUVA

08/ Monika ČEREŠKAITĖ

 100

Vilnius, 2018 m.

Čia buvo Šimtmečio ekspromtas… Dariau rengini „Vyno klube”, kur buvo atidarinėjamas šimto metų senumo vynas. Šimtametis vynas – šimtmečio proga…

08 MONIKA CERESKAITE_IMG_0527

09/ Dovilė FILMANAVIČIŪTĖ-Miss Sheep

Tėtis ir jo bitės žydinčių grikių laukuose

Pasvalio r. miškai, 2017 m.

Man LIETUVA – tai visų pirma šeima. Kad ir kur jį bebūtų, kad ir ką bedarytų. Milijonas jausmų suvirpa sieloje, kai galiu viską mesti ir važiuoti per visą Lietuvą pas šeimą. Kai laukai žydi, kai bitės sunkiai dūzgia, pilnom saujom savo lobio, kai gali kvėpuoti Lietuvą, ją ragauti. Ir dalintis. Su šeima. Ir su visa savo tauta. Su gimimo diena, mano Tėvyne!

09 DOVILE_FILMANAVICIUTE

10/ Gabrielė MARTIROSIANAITĖ

 Natom sutūpę skambina muziką sielai

Preila, 2017 m. liepa

Praėjusią vasarą laukdavau laisvų savaitgalių ir skubėdavau į Neringos kraštą. Šios vasaros atradimas – ramioji Preila. Pabudusi anksti ryte išvysdavau nuostabius vaizdus!

10 GABRIELE MARTIROSIANAITE

11 /Audra KAUŠPĖDIENĖ

 Eglutė pas Petreikius

Kaunas, 2017 m.

Nuotraukos pavadinimas turi sietis su Aleksandro Vvedenskio „Eglute pas Ivanovus”, tik scenarijuje nebus nieko „oberiutiško”. Atvirkščiai, tai jaukus kasmetinės Kalėdų eglutės Kaune įžiebimo šventės stebėjimas iš VIP ložės: kitaip nepavadinsi draugų Gustės ir Tomo buto Rotušės aikštėje, dislokuoto patogiausiu būdu. Kasmet tą vakarą ten renkasi šeimininkų bičiulių kompanija, draugauja, ragauja ir stebi performansą per visus langus į Rotušės aikštę. Kartais ir fotografuoja.

 

sdr

12 Ugnė BARAUSKAITĖ

Laimė

Kauno r., Kulautuva, 2017 m. liepos 15

Sėdėti sumerkus kojas į vandenį. Nugirsti svetimą juokingą pokalbį. Pavaišinti ką nors kava iš savo termoso. Šokinėti ir įkalbinėti šunį, kad taip pat įšoktų į vandenį. Plūduriuoti apsikabinus pripučiamą kamuolį. Karstytis pastoliais – ar plaukti po jais. Išlipti, kad suvalgytum atšalusį kotletą. Paskui gulėti ant pilvo ir be tikslo makaluoti kojom. Užsikalbėti su klasioke iki ryto. Gal net paslapčia, kaip anuomet, sutraukti cigaretę. Klausytis Cojaus! Nes ant liepto visada šešiolika.

Gyvenimas ant liepto, lietuviškos vasaros laimė. O svarbiausia, kad net saulei nusileidus dar šviesu…

12 UGNE BARAUSKAITE

13/ Donalda MEIŽELYTĖ

Lietuvos sirgaliai

Pivašiūnai, 2017 m. liepos 6-oji

Tautinės giesmės giedoti vykome su būriu krepšinio klubo „Lietuvos rytas“ sirgaliais į Pivašiūnus, lipome ant piliakalnio, skleidėme vėliavas ir kartu su miestelio svečiais, gyventojais dainavome Tautišką giesmę. Neįmanoma sudėti savo meilės Lietuvai į vieną nuotrauką, net ir į storiausią albumą. Koks yra tas geriausias vaizdinys, gamtos kampelis ar architektūrinis paminklas, geriausiai atspindintis meilę Lietuvai ilgai negalvojau, nes, mano nuomone, Lietuva – tai ją mylintys, ją puoselėjantys ir ja besidžiaugiantys žmonės. Esu labai laiminga pažinodama daugybę sielos brolių ir sesių, kuriems vardas Lietuva nėra tuščias skambesys, o pats pilniausias prasmės indas. Ar įmanoma per nuotrauką perteikti tikrąją meilės savo šaliai ir vienybės emociją? Galbūt šiek tiek pavyko.

13 DONALDA MEIZELYTE

14 / Jurgita JANUŠKEVIČIŪTĖ

 Žydėjimas

Trakų r., Bagdanonių k., 2017 m. pavasaris

Sodyba nuo pavasario apsupta laukinių gėlių – pirmosios žydi raktažolės, po to – pienės, balti dobiliukai, čiobreliai, šlamučiai, raudonieji dobiliukai, kraujažolės, galiausiai pražysta raudonėlis… tuomet jau greitai ateina ruduo. Taip ir skaičiuoji sodybinius metus, ne dienomis ar mėnesiais, bet gėlėmis. Taip juk gražiau 🙂

14 JURGITA JANUSKEVICIUTE

15/ Gintarė VOLUNGEVIČIŪTĖ-SCHEIDT

 Sūnus

Brazilija, Rio de Žaneiras, 2016 m.

Olimpiados metu vaikai negali gyventi su tėvais Olimpiniam kaimelyje. Kiekvieną rytą prieš startus prašydavom savo vairuotoją, vežantį mus į jachtklubą, sustoti gatvėje minutelei pasisveikinti su sūnum Eriku. Jis jau laukdavo sutartą valandą, kol mes pravažiuosim. Šitas kadras vienas iš tokių susitikimų. Po to jis internetu stebėdavo mūsų plaukimus ir rezultatus, kai išplaukdavome į jūrą.

15 GINTARE_VOLUNGEVICIUTE_SCHEIDT

16/ Jurga KLIMAITĖ-RIEBLING

 Lietuviška mauglystė

Pasvalio r., Raubonių parkas, 2016-ųjų vasara

Bendravardė kaimynė visas vaikystės vasaras leisdavo pas močiutę Tauragnų krašte. Be televizoriaus, be vonios, be ledų. Man tai atrodė lygu košmarui. Pati su tėvais keliaudavau poilsiauti prie jūros arba žemuogiauti į Labanoro girią, ar į Bebrusus, – ten buvo kino salė, didžiulė pieva su futbolo vartais ir jonvabalių pilna paežerė per Jonines…

Kelios savaitės prabėgdavo stovykloje. Ten, prie Balžio ežero, pirmą kartą pamačiau gyvą gluodeną. Avietes miške valgydavome pilnomis saujomis. O diskotekose galėdavai iškviesti šokti patinkantį berniuką. Kartais atvykdavo vaikų iš Vokietijos (suprantama, Rytų), – tada gaudavome dovanų neįtikėtino kvapnumo šampūnų ir kramtomosios gumos… Toji vaikystė buvo visiškai kitokia nei mano dukrų. Bet ji buvo laiminga, kaip ir mano dukrų. Viena, ką joms (dukroms) tenka padaryti – kaip nors atsiplėšti nuo planšetės, telefono, kompiuterio, interneto ir leistis į atostogų nuotykius. Maudytis seklioje lagūnoje, statyti pilis, lyg niekur nieko valgyti į smėlį įkritusį sausainį, o pietums reikalauti cukraus vatos, o vykstant iš Jūrmalos į Vilnių, prie Pasvalio įsigeisti pasižiūrėti – KAS TEN, kitoje plento pusėje. O ten – Raubonių parkas, kur gyvoji gamta ranka pasiekiama.

…Ir tada jos tampa truputį MAUGLIAIS. O vaikystė – mauglyste, kai gali taip paprastai glostyti, maitinti, apsikabinti ir mylėti savo gyvą, laukinę, unikalią Lietuvą.

16 Jurga KKLIMAITE_RIEBLING_Gyva_Lietuva

17/ Vaiva BUDRAITYTĖ

 Verpėja

Širvintų r. Bagaslaviškis, 2017 m.

Mano anūkėlė Benigna Morta per ūkininko Bronislavo Liubomiro Vošterio organizuojamą linų šventę Bagaslaviškyje – mokosi verpti linus.

17 VAIVA BUDRAITYTE

18/ Miglė KOSINSKAITĖ

 Pabėgimas

Palanga, 2017 m.

Lietuvoje yra puiki vieta pabėgimui nuo rūpesčių, rutinos, nemalonių žmonių ir streso, kuri gelbsti žiemą-vasarą. 2–3 valandos kelio iš didmiesčių, ir tu jau amžinos laisvės teritorijoje. Čia geriausia išjungti mobilųjį ir gerti į save horizontą, klausantis jūros, žuvėdrų ir pušų ošimo, taip po truputį nuraminant nuolat verdančią makaulę. Jūros terapija – man geriausia!

cof

19/ Aurelija ARLAUSKIENĖ

 Paulavos respublika

Šalčininkų r., Merkinės k., 2017 m.

XVIII a. antrojoje pusėje kunigo Povilo Ksavero Bžostovskio įkurtos ir net 25 metus klestėjusios Paulavos respublikos dvarvietės griuvėsiai. Vos keliasdešimt kilometrų nuo Vilniaus nutolusią vietovę ypač mėgsta turistai, nes kartą apsilankius čia, visada norisi sugrįžti. Nes debesys čia kitokie. Ir vėjas kitoks. Ir saulė. Ir medžiai čia šlama kitaip, lyg kviesdami prašalaičius į susitikimą su… pačiais savimi.

19 AURELIJA ARLAUSKIENE_NEW

20/ Audronė URBONAITĖ

Pelėdų kalnas. Gimtoji gatvė

Kaunas, 2015 m.

20 Audrone_URBONAITE_DSC_1649

21/ Lina NEVERBICKIENĖ-EVER

Kaime

Trakų r., Aukštadvario regioninis parkas, 2017 m. vasara

Mano vaiko Lietuva įsikūrusi kaime. Ten galima lakstyti basam, verstis kūlversčiais ant žolės ir stebėti vabaliukus, valgyti mėlynes nuo krūmo ir ieškoti grybų, ten galima kūrenti laužus ir žiūrėti į žvaigždes, galima maudytis skaidriame ežere ir stebėti į kojas baksnojančias žuvytes, ten galima pabusti nuo gaidžių giedojimo ir šunų lojimo ir iš kaimynų parsinešti šviežio pieno. Ten galima nuo ryto iki vakaro suptis ant seno ąžuolo pakabintomis sūpynėmis. Tokiomis dienomis atrodo, kad niekuomet nesibaigs diena, niekuomet nesibaigs vasara, niekuomet nesibaigs Lietuva.

 

21 LINA EVER_IMG_6158

22/ Eglė JOKUŽYTĖ

 Bernardinų bažnyčios akis

Vilnius, 2017 m.

„Senieji Vilniaus stogai, pražilę samana žalia…” – kaip sakoma, iš dainos žodžių neišmesi.

Bernardinų bažnyčioje sraigtiniai laiptai veda aukštyn į palėpę, čia atsiveria erdvė su mažomis blyksinčiomis senose sienose „akutėmis”. Tai nuo seno likusios šaudymo angos, pro kurias dabar gali pasigrožėti senaisiais Vilniaus stogais.

22 EGLE JOKUZYTE_IMG-1204

23/ Jurga JURKEVIČIENĖ

 Italijos reveransas Lietuvos 100-mečiui

Italija, Roma, 2018 m. vasario 16-oji

Šventinė lazanija Jurgos ir Pauliaus restorane – iš trijų žiemos daržovių: paprikos, špinatų ir moliūgo.

23 Jurga Jurkeviciene

24/ Lavija ŠURNAITĖ

 Paprasti stebuklai

Vilnius, Antakalnio daugiaaukštis, 17 a., 2017 m.

Išeini ryte į balkoną, o ten tau šypsosi oro balionas! Myliu Vilnių, nes tai miestas, kur gimė mano tėvai, aš ir mano sūnus. Ir tai žemai skraidančių oro balionų miestas!

24 LAVIJA SURNAITE

25/ Erika UMBRASAITĖ

 Michelangelas ir rūgštynių sriuba

Prancūzija, Boisse kaimelis, senosios mokyklos terasa, 2017 m. gegužė

Kartais skirtingose pasaulio kampeliuose išsimėčiusius lietuvius gali suvienyti ne kalba, kraujas, pasas ar pavydas, o tiesiog dieviškai skani lietuviškų rūgštynių sriuba, kurios ingridientai atkeliavo iš Lietuvos, įveikę tūkstančius kilometrų ir nebesaugomas valstybių sienas. Kulinarinė nostalgija – labai stipri emocija, giliai įleidusi šaknis į emigranto pasąmonę. Kad ir kaip šventvagiškai tai beskambėtų, bet tai – viena iš meilės tėvynei apraiškų.

Kaip kitaip paaiškinti atsitiktinai pagautą nuotrauką, kurioje lietuvaitės iš Paryžiaus ir Liuksemburgo, saulėtą gegužės popietę mažame Prancūzijos kaimelyje verda, o vėliau dalija šviežių rūgštynių iš Lietuvos pievų sriubą. Tūrbūt neatsitiktinai sakralinis, nostalgijos persmelktas sriubos dalijimo momentas primena žymųjį Michelangelo kūrinį – pačias garsiausias rankas meno istorijoje, – Dievo ir Adomo rankas iš freskos „Adomo sutvėrimas”.

Juolab kad ši rūgštynių sriuba – su istorija, ir yra kone toliausiai nukeliavusi lietuviško kulinarinio paveldo atstovė. Mat visi sriubos ingridientai – vištytė, rūgštynės, kiaušiniai ir net kaimiška grietinė buvo lietuvės mamos perduotos per vairuotoją ir atgabentos iš pradžių į Liuksemburgą, vėliau į Paryžių, o tuomet traukiniu į mažą kaimelį Prancūzijoje. Anksčiau lietuviškumą atnešdavo į namus knygnešiai, o dabar – sriubnešiai…

 

25 Erika Umbrasaite_IMG_8090

26/ Neda MALŪNAVIČIŪTĖ

 Laisvė

Alytaus r., 1998 m.

Mano sūnus Matas draugų sodyboje Alytaus rajone už senučiuko „citroeno” vairo.

26 Neda MAlunaviciute

27/ Erika VITULSKIENĖ

 Parskrido namo

Vilnius, 2017 m.

Fotografuota namie, iškart po kelionės, tėtį pasitinka vaikai ir vieni į kitus tiesiog įsminga. Ilgesys nepaprastas…

27 ERIKA VITULSKIENE_IMG_3816

28/ Daiva ŽEIMYTĖ

 Mano gimtojo kaimo šeimininkas

Panevėžio r. Ėriškių k., 2017 m. vasara

Mano tėvelių sodyba, kurioje leidžiu savo vasaras. Kai tėveliai mirė, buvo minčių ją parduoti. Protas sakė – kam ji tau, per daug vargo, tačiau širdis kuždėjo priešingai. Dabar ši vieta – mano ašramas. Aš, tėvelių dvasia, žaluma ir mano kaimo katės, kurios prisistato vos tik man įvažiavus į sodybos kiemą. Šis juodas gražuolis – Juozukas, taip aš jį vadinu. Visas toks elegantiškas, rafinuotas, ateina uodegą aukštai iškėlęs ir nuolat reikalauja viso mano dėmesio. Kaip tikras vyras! J

28 DAIVA ZEIMYTE_IMG_4982

29/ Nomeda KAZLAUS

 Vasaros akademija

Palanga, 2017 m.

Lietuvos kurorte prie jūros – Palangoje kasmet vyksta tarptautinis tęstinis edukacinis intensyvaus ugdymo projektas jaunimui – Nomedos Kazlaus vokalo ir aktorinio meistriškumo vasaros akademija. Jos metu įvairaus žanro vokalistai, vokalo besimokantys moksleiviai ir studentai, profesionalūs dainininkai, vokalo pedagogai bei muzikos mokytojai ne tik įgyja vokalo paslapčių, bet ir sveikatinasi – kas rytą visi semiasi energijos ir daro kvėpavimo pratimus prie fantastiškos mūsų Baltijos jūros.

29 Nomeda_Kazlaus_vasaros akademija 2017

30 / Gražina BAIKŠTYTĖ

 Raudonos burės, arba Kapitono Grėjaus sulaukus…

Asvejos ežero pakrantė, 2017 m. vasara

Vieną besibaigiančios vasaros dieną prie Asvejos ežero gulėjau ant lieptelio, šildžiausi nueinančios vasaros saulės spinduliuose ir svajojau, kas būtų, jei staiga atplauktų Raudonų burių laivas ir iš jo išliptų Kapitonas Grėjus… Svajonės kartais ima ir išsipildo! Atplaukė Raudonų burių laivas ir atplukdė Kapitoną Grėjų! O kas buvo toliau, istorija nutyli…

dav

31 Ona NEVINSKIENĖ

 Darbas kelyje

2017 m. spalis

Gamtos padovanota akimirka.140 km/h Vilnius – Ryga.

31_Ona Nevinskiene

32 LAIMA MERTINIENĖ

Apkabinimas

Vilnius, Valakupių miškai, 2017 m.

Vaikščiojau Valakupių miške, pamačiau šiuos medžius. Pasirodė įdomi gamtos mįslė – primena žmonių santykius.

32 LAIMA MERTINIENE_IMG_0738

33/ Renata ŠAKALYTĖ-JAKOVLEVA

 Ramuma

Palanga, 2018 m. vasaris

Man Lietuva yra daug dalykų, bet pirmiausia – jūra. Neįsivaizduoju savęs be jos. Kartais galvoju, kad ankstesniuose gyvenimuose buvau undinė arba bent jau žvejo dukra… Baltija man patinka visais metų laikais. Bet labiausiai ko gero – žiemą.

33 RENATA SAKALYTE_JAKOVLEVA

34/ Inga MALINAUSKIENĖ

 Dvi saulės

Varėnos r., 2017 m.

 Gyvenimas suteikė galimybių keliauti po platųjį pasaulį, bet visuomet džiaugiuosi sugrįžusi į savo gimtąjį kraštą. Nors esu mačiusi stulbinamų gamtos ir žmogaus sukurtų grožybių, širdžiai mieliausi Lietuvos vaizdai. Čia galiu gėrėtis visais keturiais metų laikais – nuo margaspalvio rudens, tykios baltos žiemos, sodria žaluma trykštančio pavasario iki rausvų vasariškų saulėlydžių prie Baltijos ar rūkuose besisklaidančio ankstyvo rytmečio prie ežero lietuviškame kaime. Mūsų gimtinėje yra daugybė nuostabių dalykų – tik reikia matyti širdimi.

34 Inga Malinauskiene_Dvi saules

35/ Vida GRAŽIENĖ

Une grenuille s‘il vous plait!

Anykščių r., Sedeikių k., 2015 m. liepa

35 VIDA GRAZIENE_DSC_9446

36 / Dalia Michelevičiūtė

 Filius terrae (lot. Žemės sūnus)

Nida, 2011 m.

 

IslBG

37 / Julija KARALIŪNAITĖ

 Joninių mistika

Kernavė, 2017 m. birželis

Joninių išvakarėse Kernavėje buvo labai mistiškas, tirštas rūkas. Jau vien važiavimas į Kernavę iš Vilniaus buvo kažkas ypatinga, tarsi skristum lėktuvu debesyse. Kernavėje prasiskinti kelią pro pagrindinės gatvės mugę su trankia muzika, vafliais ir šviečiančiais plastmasiniais žaislais vaikams buvo sunku, bet verta… Praėjus bažnyčią atsivėrė kvapą gniaužiantis vaizdas su Nerimi, paskendusiais rūke piliakalniais ir didžiuliais laužais.

37 JULIJA KARALIUNAITE_Joniniu mistika-02

38/ Laisvė RADZEVIČIENĖ

 Ateitis

Alytus, 2017 m. vasara

2017-ųjų vasara Didžiosios kunigaikštienės Birutės ulonų batalionas. Žaisliniai kareivėliai atgijo. Žygiuoja sau su dainomis palei pat nosį. Trepsi batais ir griausmingai šaudo į orą. Tegu sau, už tvoros. Kad niekada – laisvėje.

 

38 LAISVE RADZEVICIENE_IMG_0434

39/ Dalia KERNAGIENĖ

 Apkabinimai

Nida, Parnidžio kopa, 2013 m. vasara

Tas magiškas – apkabinu. Ne – einu šalia, ne – seku paskui arba sklaidausi kažkur priekyje, ne lyg netyčia pro šalį… Apkabinu – vadinasi, esu su tavimi, esu tau ir tu esi man svarbus. Po beribiu visatos skliautu – širdis į širdį, siela į sielą. Apsikeitimas gerais jausmais ir palinkėjimais – milžiniška jėga, galinti nuversti kalnus, sudrebinti pasaulį, palaikyti gyvybę ir egzistencijos pulsą, saugumą, pasitikėjimą, ramybę… Pirmąkart tą žodį atradau, kuomet Rūta Oginskaitė rašė knygą apie Vytautą Kernagį, susirašinėjimą visuomet užbaigdama – apkabinu. Taip atradau ypatingą tikrumą, ramstį, savotišką garantiją, viltį, ir durys į giliai slepiamą sielos buveinę atsivėrė gana lengvai. Mano Lietuva, apsikabinkim!

39 DALIA KERNAGIENE_OK

40/ LORETA SUNGAILIENĖ

 Ragų sutartinė

Ignalinos r., Ginučiai, 2016 m.

Sutartinių šventė „Sutarjėla 2016” Ignalinos krašte. Ragų sutartinę pučia Vytauto Didžiojo universiteto folkloro ansamblio „Linago” ragininkų grupė. Ragų sutartinė – subūrimui, sušaukimui, svarbios žinios pranešimui. Vienas žmogus yra pasakęs, kad ragas – mobiliojo telefono proprosprosenelis…

40 LORETA SUNGAILIENE_Sutarjela 2016 ragai

41/ Monika DIRSYTĖ

Labas!

Panevėžys, 2017 m. sausis

 

41 MONIKA_DIRSYTE-pat

42 /Violeta REPČENKAITĖ

Pienė ir Matas kvepiančioje mano Lietuvoje

Vilnius, Kalnų parkas, 2015 m. vasara

Mažas berniukas ir jo norai… Tuos nupūs… O kiek kartų pučiau pienę pati… Kiek norų sugalvota ir po laukus išpustyta. Net ir dabar žvelgdama į šią nuotrauką jaučiu miško ir žolės kvapą. Kvepia mano šalis, mano Lietuva!

42 Violeta_Repcenkaite_IMG_2212

43 / Daiva SAKALĖ

 Pakilti virš kasdienybės

Vilnius, 2015 m.

Pakilti virš kasdienybės būtina, net kai tau per 80 – pirmas mano Mamytės skrydis oro balionu virš Vilniaus ir sostinės apylinkių.

43 DAIVA SAKALE

44 /Reda JACIKEVIČIENĖ

 Keturios kartos

Ignalinos r. , Navikų k., 2013 m.

44 REDA JACIKEVICIENE

45/ Daiva TAMOŠIŪNAITĖ

Čia aš. Čia mes. Čia mūsų

Šakiai, 2017 m. ruduo

Lietuvos ateitis – mūsų vaikai. Kurie jaučiasi svarbūs , gerbiami ir mylimi savo šeimose, savo mokyklose, savo šalyje. Užrašas „Čia aš. Čia mes. Čia mūsų” puošia Šakių vidurinės mokyklos „Varpas” sceną, kurioje sėdi dramos studiją lankantys moksleiviai. Tikiu, jie šiuos žodžius pakartos ir suaugę, pasirinkę  gyvenimą Lietuvoje. Manau, tik šių žodžių prasmę išmokę suvokti, taps tikraisiais savo šalies kūrėjais.

45 DAIVA TAMOSIUNAITE

46 / Laima JANUŠONYTĖ-STEINHOFF

 Nida mano meilė

Nida, 2017 m. rugpjūtis

 Kas gali būti gražiau už Nidą? Kas gali būti gražiau ir geriau už jachtas ir regatą? Mano meilė – buriavimas. Gražiau už bures gali būti tik… burės…

Jubiliejinė – 50-oji Kuršių marių regata.

46 LAIMA JANUSONYTE_STEINHOFF_IMG_0673

47 / Aušra HAGLUND

 Malda

Šiaulių r., Kryžių kalnas, 2014 m.

47 AUSRA HAGLUND

48 / Nomeda MARČĖNAITĖ

Vasaros krėslas

Trakų r., Juozapškių k., 2017 m. vasara

Kai štai toki paveiksliuką atrandu žiemą, man regis, kad išgerčiau, sukvėpuočiau ir išlaižyčiau jame sustingusią vasarą. Nes nieko negali būti geriau už tuos tris mėnesius mūsų kaime. Bandau ją visais būdais užkonservuoti – žemuogių smilgomis, laukinėmis avietėmis stiklainiuose, dilgėlių sviestu, rudmėsėmis žiemai iš jauno pušyno ir, žinoma, nuotraukomis.

48 NOMEDA _MARCENAITE_54

49 /Erika ZABULĖNIENĖ

 Amžinoji karalienė

Palanga, 2017 m.

Prie jūros gimusiam ir augusiam žmogui jūra yra sielos dalis. Apie jūrą niekas nėra parašęs gražiau už Mikalojų Konstantiną Čiurlionį: „Galinga jūra. Didi, beribė, neišmatuota. Visas dangus apgaubia savo mėlyne tavo bangas, o tu, didybės pilna, alsuoji tyliai ir ramiai, nes žinai, kad nėra ribų tavo galiai, tavo didybei, tavo būtis begalinė. Didi, galinga, puiki jūra! Naktį į tave žiūri pusė pasaulio, tolimos saulės tavo gelmėse skandina savo mirkčiojantį, paslaptingą miegūstą žvilgsnį, o tu, amžinoji milžinų karaliene, alsuoji ramiai ir tyliai, nes žinai, jog viena esi, ir niekas tau ne valdovas…”

 49 Erika_ZABULENIENE_IMG_6082

50 / Aurika MERKIENĖ

BALTOSIOS NAKTYS

Trakų r., 2015 m. birželis

Gimiau tada, kai diena nugalėjo naktį – birželį. Galbūt todėl didžiausias noras vasarą Lietuvoje būna nors kelias tas naktis praleisti kur nors gamtoje – ar pajūry kopose, ar pas draugus kaime, ar palapinėje šalia baidarės paupy… Svarbu, kad šalia kokio nors vandens telkinio – ežero, upės, jūros. Kad galėtum matyti atspindžius ir horizontą. Kad ilgam liktų akimirkos, kai sėdint ant lieptelio ar pakrantės smėlio užsiplepi, pažvelgi į žvaigždėtą dangų, pagauni mėnulio atspindį vandeny ir staiga pamatai, kad jau vėl aušta – nutilusi gamta nubunda, po truputį prisipildo garsų ir nenusakomo grožio spalvų…

50 AURIKA_MERKIENE_DSC_7738

51 / Jolanta TALAIKYTĖ

Ten, kur širdis

Vilnius, Šv.Onos bažnyčia, 2017 m. birželis

Paslaptinga tu, Lietuva, kaip Moters širdis…

51_JOLANTA_TALAIKYTE_MG_0613

52/ Audronė BUNIKIENĖ

 Margas kaip pasaulis

Kaunas, 2016 m.

Labai mėgstu vieną mažą Lietuvos kampelį – savo namus ir savo sodelį. Nuo pat ankstyvo pavasario gaudau kiekvieną akimirką jame – stebiu, kas išdygsta, kas pumpurus sukrovė, kas jau skleidžiasi, kas pražysta, kas atskrenda nektaro, kas medaus, kas pasisupti ant žydinčių žiedų…

52 AUDRONE BUNIKIENE

53 / Eurika MASYTĖ

Išeinantiems – sugrįžti. Paklydę tarp krantų

Airija, Atlanto pakrantė, 2016 m.

Žinau: bet kur, tarp bet kurių krantų, kur akmeniu sunkiu, gal plunksna nuneštas į dykumas, ledynus, prerijas, galaktikas kitas, žinau, tikrai žinau kartočiau:

„Lietuviai. Lietuva –per tūkstantmečius supusi, auginusi lopšy savam, paklydėliams, išėjusiems sugrįžti – esi švenčiausioji malda.

53 EURIKA MASYTE-1

54 / Asta STAŠAITYTĖ-MASALSKIENĖ

 Už posūkio

Jonavos r., Bukonys, 2017 m. gegužė

Tą dieną man buvo 46 metai, 4 mėnesiai ir 8 dienos. Važiavau iš liūdna proga rengto giminės susibūrimo, netikėtai virtusio susitikimo džiaugsmu ir Gyvenimo šlovinimu. Vaikystės vieškeliu riedėjau aiškiai suvokdama būties trapumą ir savo gyvenimo paslaptį. Ne žodžiais. Ne kaip knygose ar žurnalų antraštėse rašoma. Suvokiau kiekviena ląstele. Tai labai jaudino. Ir staiga – už posūkio – tie rapsų laukai! 46 metus juos pravažiuodavau, bet tą 4-to mėnesio 9-tą dieną jie man atėmė žadą. Aš sustojau ir viena ten rijau laimę, žemės kvapą, liečiau grumstelius ir tirpau spalvose… Tai buvo pirmas „selfis” mano gyvenime. Labai norėjau sau ir pasauliui užfiksuoti tikros Laisvės akimirką. Ir man pavyko tobulai.

54 ASTA STASAITYTE

55 / Neringa SRUDUPAITĖ

Meditacija pagal prof. Birutę Galdikas

Ignalinos r., Vaišnoriškė, Ginučiai, Būka, 2013 m. gegužė

„Tai miškas kalbasi su mumis”, – pasakė pasaulinio garso mokslininkė, orangutanų tyrinėtoja prof. Birutė Galdikas, kai palikę Aukštaitijos nacionalinio parko sengirę, sėdome į baidares. Birutei pirmas kartas gyvenime mojant irklais. Pirmosios šaltos maudynės Būkos upėje, apvirtus baidarei. Gera ir Lietuvoje klausytis jos pasakojimų, kaip orangutanai skanauja gilių, tik Indonezijoje jos kitokios. Gera girdėti, kad ji didžiuojasi savo lietuviškomis šaknimis.

55 Neringa_SKRUDUPAITE_baidares 2 (1)

56/ Irena STAROŠAITĖ

 Smėlio pasaka

Palanga, Smėlio skulptūrų festivalis, 2014 m. rugpjūtis

56 IRENA STAROSAITE-pat

57 / Ieva ŠEVIAKOVAITĖ

 #9

Vilnius, Užupis, 2016 m. pavasaris

9 kadras pakeliui į studiją ką tik nusipirkus fotoaparatą…

SAMSUNG CSC

58 /Dainida VALSIŪNAITĖ

 Nepriklausomybė

Vilnius, 2018 m., vasario 16-oji

edf

59 /Eva SAIKOVSKA-RUMŠAS

 Auga vaikas Lietuvos. Lekia, skrenda spalvų apkabinta…

Ispanija, Fuerteventura, 2018 m., vasario 16-oji

Ilgai galvojau, koks kadras tiktų parodai… Tada ieškojau nuotraukos savo fotoarchyve. O šiandien supratau, kad savo Lietuvos neturiu kur ieškoti. Nes ji čia, su manimi, visur kur bebūčiau, bekeliaučiau. Vietoj papildomos suknelės lagamine šį kartą keliavo ir vėliava.

59 EVA SAIKOVSKA_RUMSAS

60 /Dalia TEIŠERSKYTĖ

 Liepa motinėlė

Kauno raj., Braziūkai, 2017 m.

Mano kaimukyje Braziūkuose auga Liepa motinėlė, kuriai jau 550 metų… Ji yra Lietuvos gamtos paminklas. Žiemą ji primena milžinišką japonų graviūrą, o vasarą, per žydėjimą, nuo kvapo ir bičių dūzgesio apima begalinis jaukumas…

60 DALIA TEISERSKYTE_pat

61 / Giedrė ŽICKYTĖ

Ruduo

Musnininkų apylinkės, 2009 m. ruduo

Buvo gražus šiltas rudens savaitgalis, važiavome pro mišką ir netikėtai užklimpom. Kol laukėm pagalbos, mano sūnus Teodoras pradėjo šokinėti per šieno kupetas pievoj. Lietuva tokia graži savo paprastumu ir tikrumu, kur beapsidarytum – net ir netikėtai užklimpus galima rasti kuo pasidžiaugti.

 

61 GIEDRE ZICKYTE_IMG_5914

63 /Agnė GRIGALIŪNIENĖ

 Kartos. Šeima. Bendras stalas

Vilnius, 2018 m.

63 AGNE GRIGALIUNIENE

64 /Monika NAVICKIENĖ

 Rugiuose prie prūdo

Telšių rajonas, Paškuvėnų kaimas, 2016 m., vasara

Mano dukros rugių lauke pakeliui prie Bočiaus prūdo. Šiandien nebeturiu nei Bočiaus, nei sodybos, tad labai branginu šią akimirką. Čia man tikra Lietuva.

 

64 MONIKA NAVICKIENE_IMG_3648

 

Renginio nuotraukos (VCUP. Natalijos Rancevos nuotraukos).

 

How to enable JavaScript in your browser